Tyrimai rodo, kad žmonių, suvokiančių pasaulį ištikusios klimato krizės esmę, Lietuvoje daugėja. Bet dažnas mano, kad mūsų tai nepaveiks ir kad kažkas kitas turi imtis sprendimų. Iš kur ta praraja tarp visuomenės nuostatų ir mokslo žinių? Sociologai ir psichologai siūlo patyrinėti savo vertybes ir tai, ką laikome visuotinai priimtinu elgesiu. Klimato kaitos, kaip ir Lietuvai aktualios temos, neatpažįsta ir žiniasklaida.

„Aš iš tiesų labai sutrinku, jeigu manęs paklausia „ar tu tiki klimato kaita“, – prisipažįsta Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorė Audronė Telešienė. – „Aš žinau, kad ji vyksta. Tikėti reikia dalykais, kurie yra transcendentiniai ir jų egzistavimui [pagrįsti] faktų neturime.“

Lietuvos aplinkosaugos diskursą – tai, kaip apie šiuos reiškinius kalbame ir kaip juos suvokiame – sociologė tyrinėja jau beveik du dešimtmečius. Ji žino, kokia yra svarbi klausimų formuluotė sociologinėse apklausose: „Mes sąmoningai vartojame žodį „manau“, – profesorė pažymi, kad dėl žodyno mokslininkai kartais diskutuoja ne vieną valandą, – čia psichologiniai dalykai – kaip žmogaus paklausi, kokias asociacijas jam sukels.“

Bet kasdienėje kalboje žodžiai skraido kaip žvirbliai ir girdime klausimus apie „tikėjimą“ klimato kaita, naujo viruso pandemija ar net mokslu. „Man tai atrodo tas pats, kas klausti, ar [tiki, kad] saulė pateka ryte, o vakare nusileidžia“, – palygina doc. Justas Kažys iš Vilniaus universiteto (VU) Klimato kaitos grupės.

Atrodytų, koks skirtumas – ar klausimai dvasinio, ar mokslinio pobūdžio, dauguma Lietuvos gyventojų šiandien supranta, kad klimato kaita vyksta, ir tai kelia jiems nerimą. Daugiau ar mažiau dėl to nerimaujantys prisipažįsta 8 iš 10 žmonių (81 proc.). 7 iš 10 (72 proc.) sako, kad tai „labai rimta“ problema.

Nors šis skaičius vos mažesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį (79 proc.) ir nepalyginamas su pasaulio klimato mokslininkų šimtaprocentiniu sutarimu, dėl ko planeta kaista, bet turėtų būti pakankamas, kad skubėtume prisidėti prie šitos žmoniją ištikusios egzistencinės krizės sprendimo.

Bet, kaip žinome, žodžiai ir darbai kartais skiriasi. Tik šiuo atveju tas neatitikimas gali būti gyvybiškai svarbus.

Kodėl reikia skubėti? 2018 m. Jungtinių tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (angl. Intergovernmental Panel for Climate Change – IPCC) perspėjo, kad užkirsti kelią nevaldomai klimato katastrofai liko vos 12 metų – taip savo antraštėje apibendrino britų „The Guardian“. „Nors pasakyta gero linkint, vis vien tai – nesąmonė“, – nukirto klimato mokslininkė iš JAV Kate Marvel. Pasak jos, laiko liko daugiau, ir kartu nebeliko visai. „Klimato kaita nėra skardis, nuo kurio nukrisime, o šlaitas, kuriuo slystame.“ Ji norėtų, kad bent jau sutartume apsisukti ir iš visų jėgų keberiotis aukštyn.

Pasaulio klimato mokslininkus vienijanti grupė savo ataskaitoje rašo, kad, siekiant stabilizuoti padėtį, būtina stabdyti globalų atšilimą ties 1,5 °C riba, maždaug perpus sumažinant šiltnamio dujų išmetimus iki 2030. Be jokios abejonės, tai nereiškia, kad, praleidus tą terminą, jau po dešimtmečio ateis pasaulio pabaiga. Juk nors klimato krizė globali, jos poveikis įvairiose šalyse nevienodas. Tai tiesiog reiškia, kad, jei nieko nedarysime, arba taršą šiltnamio dujomis mažinsime per lėtai, planeta taps vis mažiau tinkama dabartinei bioįvairovei ir žmonėms.

„Aš nematau to niūrumo. Priimu tai kaip būtį, kuri tikrai mus ištiks“, – su gamtos mokslų atstovams būdinga ramybe apokaliptines žiniasklaidos antraštes komentuoja J. Kažys. Kartu jis patvirtina, kad jos nėra visiškai klaidinančios, ypač jei sugebi matyti tolimesnę perspektyvą. „Manau, kad per šimtą metų žmonija tikrai neišnyks dėl klimato kaitos poveikio, bet kartu ateina daug baisesni dalykai – tokie kaip badas ir karas. Paryžiaus klimato susitarimo tikslų nepavyks įgyvendinti, mes šilsime daugiau kaip 2 °C, o tai reiškia, kad egzistuosime, bet turėsime gyventi kitokiame pasaulyje.“

2021-ųjų sausio pabaigoje, kai apie tai kalbamės nuotoliniu būdu, beveik visą Lietuvą užklupusi ne tik pandemija, bet ir išsiilgta, balta žiema. Vietomis fiksuojami nauji per parą iškritusio sniego rekordai. Daugiabučių kiemuose būriuojasi sniego seniai, iš parduotuvių lentynų šluojami sniego kastuvai, slidės, rogutės ir „katės“ batams. Sniego tiek, kad neatlaikę svorio pokšėdami masiškai lūžta medžiai, nutraukia laidus ir be elektros kelioms paroms palieka apie 290 tūkst. ESO klientų. Bandydami pasiekti gedimų vietas, klimpsta į pagalbą pasitelkti seniūnijų traktoriai ir ugniagesių automobiliai.

Tokiame kontekste nesunku trumpam pamiršti faktą, kad vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje didėja pastarąjį pusšimtį metų. Faktas yra ir tai, kad ką tik pasibaigę metai buvo šilčiausiper visą stebėjimų istoriją. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2020-aisiais ji pirmą kartą peržengė 9 °C ribą, o praėjęs dešimtmetis tapo pačiu šilčiausiu dešimtmečiu nuo matavimų pradžios 18 a. Šylant klimatui, mokslininkai prognozuoja>), kad ateityje Lietuvoje galime tikėtis daugiau šiltesnių žiemų ir kritulių, dažnesnių ekstremalių karščio bangų ir sausringų vasarų.

Pasak klimatologų, tai nereiškia, kad snieguotas žiemas galime pamiršti. Kaip LRT RADIJUI prognozavo VU profesorius Arūnas Bukantis, galbūt ir ateityje jų sulauksime kartą ar du per dešimtmetį: „Kadangi šilta atmosfera gali išlaikyti daugiau drėgmės, vasarą būna intensyvesnių liūčių, o žiemą, nors ir trumpalaikių, bet intensyvaus snygio atvejų.“

Ekstremalėjant orams, Lietuvos civilinės saugos specialistai jau ragina turėti pasiruošus maisto atsargų, o gyvenantiems sodybose pasirūpinti autonominiais energijos šaltiniais – ne tik malkomis kūrenama krosnimi, bet ir atsarginiu elektros generatoriumi, kad, vėluojant pagalbai, neliktų pavojingai atkirsti nuo pasaulio.

Kadangi dramatiški pokyčiai neišvengiami, britų profesorius Jemas Bendellis siūlo „giliojo prisitaikymo“ strategiją. Jis ragina susitelkti į visuomenės atsparumo didinimą, atsisakyti visko, kas blogina padėtį, – daiktų, įpročių ar įsitikinimų, imtis atkurti pažeistas ekosistemas ir susitaikyti su tuo, kad bandydami išlikti galime patirti nesėkmę.

Panašiai mąsto ir J. Kažys, akcentuojantis bendruomeniškumo svarbą ir tai, kad veikti reikia pradėti jau dabar. Priešingu atveju ateityje teks mokėti kur kas didesnę kainą – tiek ekonomine, tiek žmonių gyvybių prasme. „Gamta ras kelių būti labai įvairiomis sąlygomis. Klausimas, kiek mes norėsime joje būti. Ar gamta benorės mus matyti, ar kas dieną siųs ekstremalų orų pliūpsnį? Tam tikros gyvybės formos visada išlieka, bet kad įvairovė būtų panašesnė į dabartinę, mums reikia daug padaryti.“

Tyrinėti ne tik gamtą Ryšį tarp žmonių deginamo iškastinio kuro ir sparčiai šylančio klimato pasaulio mokslininkai kaip problemą įvardijo jau prieš beveik trisdešimt metų. Lietuvos klimato savybes – oro temperatūros, kritulių kiekio, sniego ir ekstremalių reiškinių pokyčius ateityje – VU klimatologai tiria daugiau kaip du dešimtmečius . Iki šiol buvo įprasta, kad apie klimato kaitą kalba būtent jie – gamtos mokslų atstovai, aiškinantys priežastis, poveikį aplinkai bei siūlantys technologinius sprendimus. Dabar aiškėja, kad svarbu mokėti modeliuoti ne tik klimatą, bet ir žmonių elgseną.

„Tai turės pasekmių mūsų visuomenės sveikatai, gerovei, skurdui, migracijai ir taip toliau“, – sako KTU sociologė A. Telešienė. Pasak jos, auga suvokimas, kad klimato kaita nėra tik ekologinė problema ir kad į jos sprendimų paiešką reikia įtraukti ir socialinių bei humanitarinių mokslų atstovus. „Teisingą“ transformaciją tvarumo linkme žada ir Europos Komisija, 2019 m. pasukusi vadinamojo Žaliojo kurso keliu. ES deklaruoja kilnų siekį kovoje su klimato kaita nepakenkti, nepalikti užribyje pažeidžiamų visuomenės grupių.

„Tebeturime didelę skirtį tarp to, ką nuveikė gamtos mokslai, ir kaip tai pateikiama komunikacijoje ir socialiniuose tyrimuose“, – antrina J. Kažys. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl prieš keletą metų jis nusprendė atidėti į šoną savo gamtos mokslų tyrimus ir pats imtis sociologijos bei komunikacijos temų.

„Supratau, kad tik skaičiuodamas ir nemokėdamas komunikuoti tų žinių, arba nesuprasdamas, ko žmonėms reikia, daug nepasieksi“, – pasakoja mokslininkas. Dabar jį vis labiau domina ne tik politiniai, bet ir socialiniai bei filosofiniai klimato krizės aspektai. „Kodėl pakankamai žinome kaip mokslininkai, kad būtų pradėti veiksmai, o taip mažai nuveikta?“ – klausia jis.

Pasirodo, atsakymo į šitą klausimą tebeieško ir aplinkos sociologai, ir psichologai.

Klimatas ir kitos problemos Bandydami suprasti, kaip žmonės klimato kaitą mato kitų problemų kontekste, sociologai paprastai užduoda atvirą klausimą arba paprašo išsirinkti iš pateikto sąrašo. Pavyzdžiui, 2016 m. Kardifo universiteto mokslininkų vadovaujama grupė Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos ir Norvegijos gyventojų klausė, apie tai, kokią problemą jie mano būsiant svarbiausią šaliai per ateinančius 20 metų.

Klimato kaita Prancūzijoje ir Norvegijoje tada pateko į pirmąjį penketą, kurio viršuje atsidūrė nedarbas, aplinkos tarša ir imigracija. Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje klimato kaita liko dešimtuko apačioje. KTU sociologai pagal tą pačią metodiką 2018 m. panašų tyrimą atliko Lietuvoje. Rezultatai parodė, kad mūsų šalies gyventojams svarbiausi išlieka ekonominiai klausimai – nedarbo, kainų, pajamų.

„Aplinkosaugos, ypač klimato kaitos, problemos Lietuvoje tikrai nepatenka tarp dažniausiai įvardijamų. Tuo metu Skandinavijos šalyse taip atvirai paklausus, klimato kaita atsiras trejetuke, mažų mažiausiai – penketuke“, – sako A.Telešienė.

2004-aisiais, kai prie ES prisijungė 10 naujų narių, tarp jų ir Lietuva, buvo tiriamos gyventojų aplinkosauginės nuostatos. Įdomu tai, kad jau tada Bendrijos senbuvės ir naujokės skirtingai vertino klimato kaitos grėsmes. Senosiose narėse kone kas antras tai įvardijo kaip didžiausią aplinkosaugos problemą (47 proc.), o tarp naujųjų narių taip manančių buvo apie trečdalį (34 proc). Lietuviai tuomet iš visos ES išsiskyrė didžiausiu susirūpinimu dėl oro taršos, o klimato kaita už mus mažiau svarbi buvo tik kaimynams latviams.

Atsivertę naujausią 2019 m. Eurobarometro apklausą apie klimato kaitą, Lietuvą vis dar rastume tarp tokių ES šalių kaip Bulgarija, Latvija, Graikija, Kroatija, Rumunija, Slovakija ir Kipras, kur mažiausiai žmonių tai laiko svarbiausia problema (10–14 proc.).

Sociologė primena, kad 1990 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje aplinkosauga siejosi su Sąjūdžio judėjimu, žalios Lietuvos idėja, bet ši greitai pasitraukė į antrą planą. Ilgą laiką svarbiausios atrodė vietinės ekologinės aktualijos – vandens, oro tarša ir atliekos miškuose. Prireikė laiko, kad mūsų šalies gyventojai atkreiptų dėmesį į tai, kas dedasi kitur pasaulyje.

„20 a. pirmajame dešimtmetyje aš pastebėjau to globalaus sąmoningumo gimimą – atsirado tvaraus vartojimo, judėjimo už klimatą, beatliekio gyvenimo būdo judėjimai“, – sako tyrėja. Pasak jos, geriausiai globalų sąmoningumą iliustruoja būtent klimato kaita, nes tai kompleksinė problema, kurios žmogus nepatiria tiesiogiai. Visgi tyrimai rodo, kad žmonių, kurie žino, kad planetos klimatas keičiasi ir kodėl, Lietuvoje pamažu daugėja. Paklausti, su kuo jiems tai asocijuojasi, gyventojai dažniausiai mini temperatūros šiltėjimą ir kiek rečiau – ekstremalius orų reiškinius: audras, uraganus, cunamius, liūtis, potvynius.

Nepaisant to, ką šia tema girdite kalbant savo socialiniame burbule, tyrimai rodo, kad tik apie 5 proc. Lietuvos gyventojų visiškai neigia, kad klimatas kinta. Tačiau bendrai vadinamųjų klimato kaitos skeptikų yra daugiau. Pavyzdžiui, kas dešimtas abejoja, kad klimato kaitą sukelia žmogaus veikla – jie sakytų, kad tai natūralus procesas. Panašus procentas gyventojų sutinka, kad klimato kaita vyksta dėl žmogaus veiklos, bet abejoja, ar tai turės tik neigiamą poveikį, ypač Lietuvai. „Nes, lyginant su kitais geografiniais regionais, Lietuvos jautrumas klimato kaitai šiek tiek mažesnis“, – galimus mokslinius argumentus įvardija A. Telešienė.

Lietuvoje dėl klimato kaitos „šiek tiek susirūpinęs“ sako besąs kas antras šalies gyventojas. Tiek pat žmonių mano, kad klimato kaitą sukelia ir natūralūs veiksniai, ir žmonių veikla, o kas trečias įsitikinęs, kad tai labiausiai lemia žmonių veikla.

„Lietuviai aiškiai suvokia klimato kaitos problemos svarbą, sąmoningumas yra aukštas, jie susirūpinę. Jie ypač palaiko politinius, verslo sprendimus“, – sociologės apibendrinimo pabudintą optimizmą iškart nugesina po jo einantis „bet“: lietuviai asmeniškai nėra pasiruošę dideliems pokyčiams. Dar daugiau – maždaug kas trečias nemano, kad iš jų to tikimasi, ir nemato, kad kiti ką nors dėl to darytų.

Be to, esame linkę manyti, kad klimato kaita palies kitas šalis, bet ne Lietuvą, ne mūsų bendruomenę ar šeimą. „Vadinasi tas suvokimas dar yra teorinis, – konstatuoja mokslininkė. – Nepaisant to proveržio ir pasikeitimų, įvykusių per dešimtmetį, dar yra tokių [suvokimo] duobių.“

Tušti žodžiai Tokie sociologinių tyrimų rezultatai VU Klimato kaitos grupės tyrėjo J. Kažio ne tai, kad nedžiugina, bet šiek tiek glumina. „Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu meteorologas, išgirsdavau klausimą, koks oras bus rytoj. Dabar vis dažniau klausia apie klimato kaitą.“ Jam atrodo, kad per pastarąjį dešimtmetį klimato kaita išties tapo žinoma problema, kone madinga pokalbių tema ne tik politikoje, bet ir pramogų pasaulyje. Tik kad tas susirūpinimas akivaizdžiai tuščiaviduris.

„Perfrazuočiau taip: ar jūs norėtumėt, kad jums būtų blogai? Tikrai ne. Sutarta! – ironizuoja pašnekovas. – O ką mes galime dėl to padaryti? Kai dar pasufleruojami atsakymai – gal galime mažiau skraidyti, valgyti daugiau augalinės kilmės maisto, mažiau vartoti – viskas skamba gražiai ir pasakome „taip“. Bet geriausia, kad tai darytų kas nors kitas.“

Pasak klimatologo, tai, kad nerimaujančiųjų dėl klimato žodžiai nevirsta darbais, rodo, kad per visus tuos dešimtmečius taip ir neprisikapstėme iki esmės. „Pats terminas jau tiek nuvalkiotas, tiek bando aprėpti ir kartu nieko nebesako. Tai ir veiksmai tampa beprasmiai“, – todėl J. Kažys siūlo gana drastišką sprendimą: nustoti minėti klimato kaitą išvis ir tiesiog imtis sprendimų – atsisakykime iškastinio kuro, rinkimės mažiau taršų transportą, plėskime žaliąsias erdves.

„Visi nori gyventi švariame mieste, tai ir nekiškime čia klimato kaitos. Niekas nesupyks, jei nebus pasakyta, kad tai padaryta dėl klimato“, – klimatologas mano, kad tai būtų veiksmingiau už popierines politines deklaracijas, vis netampančias realybe. Kaip pavyzdį jis pacituoja 2019 m. Klimato savaitės konferencijoje prezidento Gitano Nausėdos sakytą kalbą: „Pasakymas, kad „mūsų gerovė neturi būti paaukota klimato kaitos sąskaita“, skamba absurdiškai ir baisiai. Žinant, kad mūsų prezidento nuomonė tokia ribota, ko tikėtis iš daugelio Lietuvos žmonių?“

Sąmoningųjų portretai Sociologai aiškina, kad aplinkosauginį sąmoningumą pirmiausia lemia vertybės, o mūsuose jos labiau materialistinės ir konservatyvios. Pasak A. Telešienės, tai patvirtina Europos vertybių tyrimai: „Iš tikrųjų tuo stipriai skiriamės nuo kitų Europos šalių.“

Be to, yra nemažai vidinių pasaulėžiūros elementų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti su aplinkosauga nesusiję. Pavyzdžiui, pasitikėjimas kitais, šalies valdžia ir politinėmis institucijomis taip pat savo pilietinės galios pajautimas irgi turi įtakos žmonių elgsenai. „Lietuviai tikrai nėra linkę pasitikėti kitais, tikrai yra linkę nuvertinti atskiro individo elgsenos reikšmę, todėl ir nesiima aplinkai draugiškų veiksmų.“

Kad galėtume keisti savo kasdienius įpročius, svarbus ir bendruomeniškumo jausmas, kai teigiamai atsakome sau į klausimą „ar žmonės aplink mane galvoja panašiai, ar su savo ekologiniais sprendimais galėsiu pritapti?“ Psichologai tai vadina ekologine arba aplinkosaugine tapatybe. „Tai yra savęs identifikavimo dalykas – kiek žmogus, suvokia priklausantis tai grupei, kuri rūpinasi gamta“, – sako dr. Mykolas Simas Poškus iš Mykolo Romerio universiteto (MRU) Aplinkos psichologijos tyrimų centro.

Tyrimai rodo, kad tose šalyse, kur nacionalinė tapatybė tampriai susijusi su gamta, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Prancūzijoje, gyventojai labiau linkę palaikyti aplinkosaugos politiką, tarp jų ir klimato kaitos švelninimo priemones. Bet kultūriškai artimas ryšys su gamta nėra būtina aplinkai palankaus elgesio sąlyga. Pasak mokslininko, tai galima ugdyti keičiant socialines normas – t. y. tai, kas laikoma visuotinai priimtina – skleidžiant žinią, kad toks elgesys yra įprastas ir pageidaujamas.

„Žmogus, kai įpranta taupyti vandenį ir elektrą, rūšiuoti, ima perimti ir kitus aplinkai palankius įpročius. Užsiveda toks varikliukas“, – psichologas taip pat atkreipia dėmesį, kad polinkį keistis lemia ir būdo bruožai.

M.S. Poškus savo daktaro disertacijoje tyrinėjo gamtai draugišką paauglių elgesį ir kaip jį veikia socialinės reklamos. „Mes žinojome, kad jos bus veiksmingos, nes buvo paremtos literatūroje aprašytais efektyvumo principais. Bet iki tol nebuvo aišku, kokie žmonės yra labiau linkę keistis apskritai.“ Tyrimas parodė, kad tie jaunuoliai, kurie yra draugiški, socialūs, atviresni ir imlesni naujovėms, greičiau pasiduoda raginimui imtis aplinkai palankių veiksmų nei konservatyvesni bendraamžiai.

Psichologas taip pat pabrėžia infrastruktūros svarbą: „Neturėtume tikėtis gamtai draugiško elgesio, jei nesukuriame sąlygų tokiam elgesiui pasireikšti.“

A. Telešienė pateikia pavyzdį apie atliekų rūšiavimą: „Viena yra kalbėti apie rūšiavimą jei kieme stovi tam pritaikyti konteineriai, ir kita – jeigu jie yra už poros kilometrų arba jų išvis nėra.“ Pasak sociologės, tai susiję su pastangomis. Nesant infrastruktūros, net labai stiprios ekologinės vertybės neduos rezultatų. Ir atvirkščiai, sudarius sąlygas, žmonių elgesys keisis greičiau – jei bus patogu ir paprasta tai daryti, atliekų rūšiavimas, naudojimasis visuomeniniu transportu ir kiti aplinkos tausojimo būdai populiarės.

Ekologinės etikos tyrinėtojo VU filosofo Česlovo Kalendos manymu, tokie motyvai kaip patogumas, ekonominė paskata ir greitai matomas rezultatas (pvz., depozitinės taros surinkimo sistema) tikrai padeda spręsti paprastesnes ekologines problemas. Bet motyvacija prisidėti sprendžiant kompleksines, ilgalaikes krizes, tokias kaip klimato kaita, atsiranda iš altruistinių vertybių, toliaregiško požiūrio ir gilaus savo atsakomybės suvokimo. Ribotą lietuvių aplinkosauginę savimonę jis sieja su istorija – baudžiava, sovietine kolektyvizacija ir melioracija, dėl kurių jau seniai praradome ne tik nuosavybę, bet ryšį su pažįstama gamta.

Šiuo požiūriu daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje – sociologai pastebi skirtumą tarp kartų. Apklausos rodo, kad labiau dėl klimato krizės nerimauja jaunesni ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės – dažniau moterys. Aplinkosauginėmis nuostatomis išsiskiria jaunieji miestų gyventojai.

Ko bijo jaunimas? „Aš bijau, kad lauksiu iki paskutinės akimirkos, kol kas nors mus išgelbės, ir niekas nesikeis“, – sako panevėžietė Ugnė Misevičiūtė. Jai – penkiolika, bet jos rūpesčiai visai nevaikiški. „Bijau suirutės, kuri kils dėl klimato kaitos. Dabar tai labiau jaučia kitos šalys, bet aš žinau, kad tai įvyks ir Lietuvoje.“ Didžiausią nerimą jai kelia suvokimas, kad ateis diena, kai klimato kaita taps nekontroliuojama, kaip rašoma niūriausiose klimato mokslininkų prognozėse: „Tie staigūs dideli pokyčiai ir suvokimas, kad pats esi dėl to kaltas, – tai mane gąsdina labiausiai.“

Klimato kaita gimnazistė susidomėjo prieš porą metų, kai per pasaulį ritosi švedų moksleivės Gretos Thunberg įkvėptų jaunimo protestų už klimatą banga. Mokykloje gaunamų žinių nepakako, tad pati ėmė ieškoti informacijos internete ir knygose, jos skaitinių sąraše – ne tik žinomos švedų moksleivės autobiografija, bet ir kanadiečių žurnalistės Naomi Klein knyga „Tai viską keičia“.

Nusipiešusi plakatą, porą dienų moksleivė netgi sako sėdėjusi prie Panevėžio miesto savivaldybės. „Nežinau, kaip Greta sugebėjo išsėdėti viena tiek laiko, nes jausmas toks, lyg būtum vienas prieš visą pasaulį.“ Ji tikėjosi, kad kas nors prieis su ja pasikalbėti apie pasaulį ištikusią krizę. „Aš įsivaizdavau diskusiją su žmogumi. Kad manęs paklaus, kodėl protestuoju ir aš pateiksiu faktų, kuriuos sužinojau. Bet niekas nesusidomėjo“, – savo dviejų dienų, po dvi valandas trukusį klimato streiką prisimena U. Misevičiūtė.

Bet panevėžietė nepasidavė. Ji parašė laišką Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai su siūlymais, kaip žiniomis apie klimato krizę būtų galima papildyti ugdymo programą, ir surengė internetinę moksleivių apklausą, į kurią atsiliepė apie 90 žmonių. Ji norėjo sužinoti, ar kitiems Lietuvos mokiniams pakanka informacijos apie klimato krizę ir ar jie norėtų kokių nors pokyčių. Moksleivė pasakoja, kad, suvokusi krizės priežastis, ėmė keisti savo gyvenimo būdą: atidžiau renkasi naujus pirkinius ir nustojo valgyti mėsą. „Išmokau matyti visą pasaulį per ekologijos ir aplinkosaugos prizmę“, – ją tai labiausiai motyvuoja, nes bendraminčių ratas kol kas nedidelis. „Mane palaiko apsisprendimas, kad tai yra mano dalykas, taip pat ir žmonės, kuriuos sutinku dėl klimato kaitos aktyvizmo.“ Neseniai U. Misevičiūtė prisijungė prie Lietuvos moksleivių sąjungos, kur irgi ketina vystyti aplinkosaugos veiklas.

Jaunų žmonių nuostatas ir elgesį tyrinėjantys psichologai patvirtina, kad aplinkosauginis sąmoningumas tampa nauja norma ir Lietuvoje. „Statistinis lietuvis jaunuolis paauglys tikrai yra susirūpinęs gamta,“ – sako M. S. Poškus. „Daugelis žino, kodėl gerai nešiotis daugkartinį puodelį, naudotis viešuoju transportu, rinktis traukinį, o ne skristi lėktuvu.“ Nors bręsdami žmonės tampa konservatyvesni ir jų vertybės kinta, aplinkos psichologas tikina, kad paauglystėje pasėtos sėklos gali sudygti.

„Mes galime jaunajai kartai suteikti reikiamas žinias, kuriomis remdamiesi jie galės savo gyvenime priimti veiksmingus sprendimus. Ateities verslininkai, kurdami darbo vietas, galbūt taip pat pagalvos apie gamtą. Ateities politikai ir kultūros žmonės galbūt bus jautrūs šiai tematikai, jei informuosime apie tai anksčiau.“\

Neprisijaukinta tema Ilgą laiką klimato kaitą buvo labiau įprasta vadinti „globaliniu atšilimu“. Iš pradžių tai atrodė tinkamas terminas vidutinės metinės atmosferos temperatūros kilimui apibūdinti. Visgi ilgainiui mokslininkai nutarė, kad tiksliau būtų sakyti „klimato kaita“ – nurodyti į tai, ką tas šiltėjimas iš tiesų reiškia vietos lygiu įvairių šalių gyventojams.

Šiandien tiek mokslininkai, tiek žurnalistai ir Lietuvoje pratinasi sakyti „klimato krizė“ ir žiniasklaidoje ši tema iš įdomybių rubrikų pagaliau persikėlė į pagrindinių naujienų skiltis.

„Karvės dėl globaliojo atšilimo kaltos tiek pat, kiek ir automobiliai. Tai mėgina įrodyti Argentinos mokslininkai, atliekantys neįprastą tyrimą“, – 2008 m. vasarą skelbė dienraštis „Lietuvos rytas“ ir šią žinią iliustravo nuotrauka, iš kurios žvelgia kiek nusigandusi juodmargė su didžiuliu rožiniu balionu ant nugaros: „Jie prie tiriamų gyvulių nugaros pritaisė talpyklas, kuriose kaupiasi dujos iš karvių organizmo.“

Klimato kaitos pateikimą pagrindiniuose šalies dienraščiuose tuomet analizavę sociologai pastebėjo, kad šia tema rašoma mažai, lakoniškai ir dažniausiai tik paminint kitų temų kontekste. Skaitant tų tekstų ištraukas, akivaizdu, kad jau tada žiniasklaidoje klimato kaita buvo aprašoma kaip žmonių sukelta problema, su kuria reikia nedelsiant „kovoti“. Kartu justi, kad ji vis dar abstrakti, vyksta kažkur toli ir pasaulio lyderiai tebesiginčija, kas ir ko turėtų imtis pirmas.

Sociologė A. Telešienė sako, kad šiuo požiūriu ir šiandien nelabai kas pasikeitė. Nors išties dabar daugiau rašome ir kalbame ne apie tai, ar klimato kaita reali, o apie jos pasekmes. Bet ne Lietuvai, o kitoms šalims.

„Dažniau rasite istorijų, kad dėl klimato kaitos kažkas atsitiko kituose žemynuose, kitose šalyse, kažkur pietuose. Bet ne Lietuvos miestelyje, kaime ar bendruomenėje“,– pasak profesorės, tiek anksčiau, tiek dabar apie klimato kaitą žurnalistai imasi rašyti Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų ataskaitų, susitikimų, politikų pasisakymų proga. „Mes dar neprisijaukinome tos temos, mes ją įsileidome kaip svetimą.“

Galima pasakyti ir griežčiau – kaip tai daro VU klimatologas J. Kažys – nors keitėsi kontekstas, Lietuvos žiniasklaidoje klimato kaitos suvokimas įstrigęs pradinio vadovėlio lygyje. „Kas yra klimato kaita? Ar ją sukelia žmogaus veikla? Tie patys klausimai būdavo uždavinėjami prieš 15 metų, – atsidūsta mokslininkas. – Jau reikėtų kokybinio šuolio.“

Akivaizdu, kad trūksta ir aplinkosaugos srityje specializuotų žurnalistų, kurie gilintųsi būtent į šią sudėtingą problemą ir jos poveikį mūsų šaliai. A. Telešienė tikina, kad žmonių, kurie jau žino faktus, tokia informacija nedomina, jie ieško atsakymų ir sudėtingesnius klausimus, ir nebūtinai randa. Bet ji sutinka, kad yra ir teigiamų pokyčių – pastarąjį dešimtmetį viešojoje erdvėje beveik neliko mokslu nepagrįstų bandymų neigti patį klimato kaitos kaip reiškinio egzistavimo faktą.

Iš dalies dėl to, kad pasigedo įvairesnių klausimų iš žurnalistų, taip pat ieškodami ryšių su kitų disciplinų atstovais, VU klimatologai susibūrė į Klimato kaitos grupę ir pradėjo rašyti savo tinklaraštį. „Kad iš tų mokslinių kiautų išlįstume ir patys pažiūrėtume plačiau į viską“, – J. Kažys su kolegomis norėtų, kad ilgainiui prisijungtų daugiau įvairių sričių specialistų, kurie irgi mato mąstyti skatinančių diskusijų prasmę. „Mielai būčiau tokios grupės nekūręs, jei žinočiau, kaip kitaip pasiekti didžiąją dalį visuomenės.“

Naujausiame savo įraše jis analizuoja visuomenės nuomonės tyrimus iš politinės ir socioekonominės perspektyvos. Klimatologas svarsto, kad vertėtų klimato krizę matyti kaip moralinį, etinį klausimą: kol neišmoksime veikti ir mąstyti kaip bendruomenės, o ne tik kaip individai, negalime tikėtis, kad klimato krizės sprendimai išjudės iš mirties taško. „Tik atrodo, kad moralė labai sunkiai įsijungia šioje srityje“, – apgailestauja J. Kažys. „Visi ieško naudos sau, savo draugui, savo šeimai. Nematome bendro dalyko. Aišku tai nėra vien Lietuvos problema, jokiu būdu – visur susiduriame su tokiu žmogišku požiūriu.“

Tekstas publikuotas www.lrt.lt

Taip pat šia tema klausykitės LRT RADIJO laidos įrašo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba